Visai neseniai atradau malonumą ir džiaugsmą eiti į žygius kalnuose viena. Niekada negalvojau, kad išdrįsiu, tuo labiau, jog taip mėgausiuosi 🙂 niekam nieko nesakiusi, suplanavau pirmąjį ganėtinai ambicingą solo žygį – apie 12-14 km, mažiausiai 1000 m. pakilimo, apie 4 val., su ne pačia lengviausia trasa. Sakiau sau “jeigu man pavyks, labai savimi didžiuosiuosi. Bet, dėl visa ko, geriau niekam nesakysiu apie savo planą iš anksto, nes jeigu nepavyks, jausiuosi nesmagiai, o tokiu būdu būsiu apsidraudusi”.
Pradėjus kelionę, labai greitai įgavo pagreitį ir derybos su savimi. Netrukus pradėjo įkyrėti mintys, jog nieko tokio, jeigu ir nepavyks pasiekti kelionės tikslo, jeigu įveiksiu kad ir ⅔, tai jau bus daug ir galbūt to pakaks – juk svarbiausia įdėtos pastangos ir geri norai, tiesa? Tokie žygiai reikalauja šiek tiek fizinių pastangų, kelias valandas kopiant tik į viršų ir ganėtinai stačiais takais, nori nenori smegenys ima ieškoti apsaugos mechanizmų, kad organizmas taupytų jėgas, juk išlikimas svarbiausia! Bet įjungiu kitą pusę – tą, kuri nori tęsti, kuri supranta, kad fizinių jėgų dar tikrai yra, kad aukščiau laukia dar įspūdingesni vaizdai ir kad tęsti verta. Du vidiniai “aš” kuriam laikui randa bendrą sutarimą ir visi kartu keliaujame toliau 🙂 šiek tiek vėliau pora kartų sugebu nupėdinti ne visai tuo keliuku, kadangi trasą žyminti rodyklė kaip tik kelių sankirtoje yra nuvirtusi ir tenka tik spėti, kuri kryptis yra teisinga. Nors prarandu kelis šimtus metrų, nuotaikos tai nesugadina ir tęsiu toliau. Aplinkui ganosi karvės, tilindžiuoja jų varpeliai, romantika! Ir štai, praeina dar apie pusvalandis ir prieinu paskutinę rodyklę – iki viršūnės liko tik 15min., jau beveik ją matau! Tik staiga – naujos aplinkybės: įprastinio kelio nebelieka, tik vos pramintas ir vos matomas takelis ganėtinai stačiu, nelygu šlaitu. Žengiu pirmuosius metrus ir suprantu – velnias, sunku. “Pametu” kvėpavimą, širdies ritmas viršija visas maksimalias ribas ir štai netikėtai grįžta vidinis balsas “o kam kankintis, juk beveik pasiekei tikslą, pakaks tiek, kiek padarei, jeigu per sunku, reikia sustoti. Viršūnė jau lyg ir čia pat, bet jos nesimato, o kas, jeigu ji yra toliau, negu manai?”
Kaip tik tą akimirką pradėjau mąstyti, vardan ko visa tai darau. Pirma mintis lyg ir vedė į tai, kad jeigu nepasieksiu kelionės tikslo, bus nesmagu prieš kitus, bet kiek ilgiau pabuvus su savo minčių srautu ir įsiklausiusi į save, išgirdau, jog visų pirma – viskas dėl savęs. Dar kartą prisiminiau ir išgyvenau ankstesnes emocijas, kai kaskart įveikius, atrodo, neįmanomą žygį, būdavo taip gera, koks saldus didžiavimosi savimi jausmas, kai dar kartą peržengi savo galimybių ribas. Ir tuomet jau buvo nebesvarbu, kad sunku, tiesiog norėjau dar kartą patirti tą akimirką. Ir man pavyko, dar kelios minutės ir buvau galutiniame savo kelionės taške. Panorama, užburianti kvapą, ir viso vargo kaip nebūta 🙂
Kodėl pasakoju apie būtent šią patirtį ir kuo tai susiję su koučingu? Atsakymas labai paprastas – motyvacija ir iš kur ji kyla, ji yra vidinė ar išorinė, nuo ar link. Kuo labiau motyvacija yra išorinė, kai kažką darome dėl kitų, kai siekiame mums primestų tikslų, tuo didesnė tikimybė, kad ji greitai išblės. Tik vidinė motyvacija ir ėjimas link norimo tikslo, o nė bėgimas nuo nenorimo, padeda nesustoti likus paskutiniams metrams liks viršūnės.
su linkėjimas pasiekti aukščiausias viršūnes,
Dovilė
Jūsų mastymo partnerė online
linkedin.com/in/dovile-rodziute