Vakar man buvo džiugi diena – išlaikiau savo pirmąjį Aikido egzaminą (5 Kyu). Žinoma, šiame pasaulyje tai tik pirmas kūdikio žingsnelis, bet man – tai pasiekimas.
Kaip viskas prasidėjo
Mano pažintis su kovos menais prasidėjo 2017 m. rudenį, kuomet prisijungiau prie Goju Ryu Karate klubo „Dojo“ Vilniuje su nuostabiu Sensei Artūras Vanagas. Nuo tada vis sukasi mintys, kiek daug paralelių galima išvysti kovos menuose ir profesiniame gyvenime.
Pradėti naują veiklą brandžiame amžiuje, ypač kai anksčiau su tuo neturėjai nieko bendra, yra iššūkis. Pamenu, kiek daug pačioje pradžioje reikėjo dirbti su savimi. Juk už dojo ribų buvau savo srities profesionalė, kur viskas buvo aišku, suprantama ir kur AŠ kontroliavau situaciją. O čia papuoli į aplinką, kur net stovėti ar padaryti žingsnį nemoki taip, kaip reikia. Taip gauni pirmąsias pamokas savo ego ir išmoksti jį palikti rūbinėje, o perfekcionistinę asmenybės pusę išmokai daugiau ilsėtis 🙂 Labai panašų jausmą išgyvenau išėjusi iš samdomo darbo, pradėjus koučingo mokymus ir praktiką, kai pirmaisiais kartais teko nuleisti galvą ir pripažinti, kad norint skristi, pirmiausiai reikia išmokti vaikščioti.
Sensėjus ir vadovas
Vienas esminių elementų mano pažintyje su rytų kovos menais man buvo mano mokytojas. Ir dabar pamenu rytines treniruotes ir filosofinius intarpus, kai diskutuodavome apie dalykus, kurie svarbūs vertybiškai. Sensei Artūras mokė žvelgti plačiau ir už tai esu dėkinga. Lygiai taip pat svarbu ir profesiniame kelyje turėti tokį mokytoją, kuris kasdieniuose rūpesčiuose padės pamatyti didesnę prasmę ir parodys tą didesnį tikslą, link kurio einame. Dažnu atveju tai yra vadovas, tačiau gali būti bet kuris kolega organizacijoje ar pasirinktas mentorius. Galiu tik pasidžiaugti, kad ir tokį mokytoją man pasisekė turėti.
Kadangi gyvenimas atvedė į Prancūziją, akivaizdu, jog Karate treniruotės baigėsi. Vis dėlto, nesinorėjo taip lengva ranka imti ir uždaryti tą etapą, pamiršti įdėtą darbą, pastangas ir tobulėjimą, todėl 2021 m. spalio pradžioje oficialiai prisijungiau prie Aikido klubo. Susidūriau su trigubu iššūkiu – prancūzakalbė aplinka ir nauji terminai, visiškai nauja šaka ir itin aukšto meistriškumo kolegos (bene pusė turintys pirmą ir aukštensius danus), tarp kurių jautiesi lyg bembis, spoksantis į ryškią automobilių šviesą. Iš kitos pusės, treniravimasis tokioje aplinkoje verčia augti ir tobulėti žymiai greičiau, negu tokių pat debiutantų grupėje.
Bendros vertybės
Ir vėl pokyčio procesas – pamiršti tai, ką žinojai ir atsiverti naujai patirčiai. Kaip ir keičiant profesinę veiklą, taip ir čia – nepatogu, kartais nemalonu, neišvengiamos klaidos. Tačiau, lygiai kaip savo profesiniame pokytyje, kai supratau, kodėl jį darau ir ko savo veikla noriu siekti, taip ir pradedant treniruotis Aikido žinojau, kodėl tai darau. O gi todėl, kad vertybės man labai artimos – mokymasis visą gyvenimą ir nuolatinis tobulėjimas, besąlygiška pagarba vienas kitam nepaisant statuso, atvirumas patirčiai, pozityvumas ir šimtaprocentinis palaikymas. Tai rytų kovos menų filosofija, bet tuo pačiu man tai yra apie minkštuosius įgūdžius darbe (soft skills), kuriuos tu nešiesi su savimi kaip bagažą iš vienos darbovietės į kitą, kurie yra tavo asmenybės dalis ir kuriuos tu nuolat ugdai. Gali būti nerealiai techniškas, žinoti visus niuansus (hard skills), bet neturėdamas pirmosios dalies, greitai atsimuši į lubas.
Tikiu, kad mano profesiniai minkštieji įgūdžiai man padėjo pradėti ir tęsti kovos menų praktikavimą, tačiau dabar galiu drąsiai sakyti, kad tai, ką gaunu treniruotėse, man padeda įveikti ir profesinio gyvenimo iššūkius.
O kokioje mėgstamoje veikloje papildomus resursus randate jūs?
Su linkėjimais augti,
Dovilė
Jūsų mastymo partnerė online, Prancūzijoje (Savoie), Šveicarijoje (Ženevos regione)