Kada paskutinį kartą sau leidote padaryti pauzę? Pokalbyje, užduotyje, dienoje, savaitėje, metuose, gyvenime..?
Galbūt atsakysite “šiandien per pietų pertrauką, kai valgiau, naršiau telefone ir ilsėjausi”. Ar tikrai? Juk kai triukšmingame vakarėlyje sunku su kuo nors susikalbėti, taip ir gyvenime nepritildę ar visai neišjungę foninio triukšmo taip ir neišgirsime savęs.
Kada paskutinį kartą kalbėdamiesi su kuo nors padarėte pauzę? Ne konstruodami galvoje savo kitą klausimą ar ruošdami repliką pašnekovui, bet iš tikrųjų bandydami išgirsti ir suteikdami erdvės pasisakyti kitam? Kviečiu atlikti šį eksperimentą. Jau dabar. Pažadu, rezultatu liksite patenkinti.
Dabartiniame gyvenimo ritme mes visi įpratę skubėti, nes juk būti visuomet užimtu yra lygu būti sėkmingu. Žiūrėk, kur nors ofise kolegos “matuojasi”, kieno dienotvarkė pilnesnė. Siunčiama išorinė neva guodimosi žinutė, bet iš tikrųjų juk tarp eilučių galima perskaityti, kad tuo savotiškai didžiuojamasi.
O kas būtų, jeigu didžiuotumėmės padarę pauzę? Džiugu matyti, kaip drąsiai paskutiniais metais žmonės daro karjeros pertraukas, skiria laiko tik sau ir ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus. Lygiai tą patį prieš metus padariau ir aš. Taip, su tyla taip pat reikia išmokti būti, nepulti iš karto ieškoti, kuo ją užpildyti. Iš pradžių keista, neįprasta, gal net šiek tiek nepatogu, bet galiausiai supranti – būtina.
Linkiu pauzės. Jau šiandien, jau dabar.
Su linkėjimais augti,
Dovilė
Jūsų mastymo partnerė online, Prancūzijoje (Savoie), Šveicarijoje (Ženevos regione)
linkedin.com/in/dovile-rodziute