Taip jau susiklostė, jog bene visi mano straipsniai yra apie mano patirtį, apie realius įvykius ir jų sąsajas su koučingu ar asmeniniu tobulėjimu apskritai. Manau, kad kasdienio gyvenimo pavyzdžiai padeda geriau suvokti tam tikrus dalykus, nei ilgi vadovėlio skyriai.
Prieš kelias dienas leidausi į trumpą žygį kalnuose, kas nežadėjo nieko neįprasta – įveikiamas kilometrų skaičius, vidutiniškai sudėtinga trasa. Ir ėjosi viskas gana įprastai – gera savijauta, patogus tempas, malonus pavėsis. Po maždaug 1,5 val. priėjome rodyklę – iki numatyto tikslo dar liko 50 min., tačiau žemėlapis telefone rodė kitą alternatyvą – gerokai trumpesnį, tačiau statesnį kelią. Kadangi trasos iki tol nebuvome bandę, mano žygio partneris pasiūlė išbandyti trumpesnįjį variantą. Pirma mintis, atėjusi į galvą – “hm, kažin, ar tokio trumpesnio kelio kaina nebus per didelė?” Na, bet pasitarėme ir nusprendėme – bandome!
Pirmieji keli šimtai pasirinkto alternatyvaus kelio metrai nenustebino, šiek tiek stačiau, bet įveikiama. Tik apie tai pagalvojus, kelias pradėjo keistis. Miško keliuko dangą pradėjo keisti nestabilūs akmenys, išėjus iš medžių priedangos, šlaitai pradėjo darytis vis labiau statūs ir galų gale priėjome tašką, kai ėjimą buvo laikas iškeisti į kopimą, nes kelią pakeitė uolos.
Jau prasidėjus nestabilai tako dangai ėmė darytis nejauku, tačiau, nors ir burbėdama ir ne itin patenkinta, stūmiausi į priekį. Stūmiausi tol, kol supratau – nebegaliu. Nei žengti į priekį, nei atgal. Mane sukaustė baimė. Tokia baimė, kad manau niekada gyvename taip nesu bijojusi. Stovėjau prisiplojusi prie uolos, nagais iš visų jėgų įsikubusi į akmenis, gaudydama kvapą ir verkdama. Atrodė, kad staiga visas pasaulis po kojomis pasidarė nestabilus, jeigu bandysiu žengti žingsnį ir paleisiu tą uolą, kurios laikausi įsikubsi, nugarmėsiu žemyn. Visiškai rimtai, maniau, jog būtent tame taške ir liksiu visam laikui, nes nesugebėsiu nei kilti aukštyn, nei nusileisti.
Nežinau, kiek tiksliai laiko praleidau tame taške, kol mano partneris mano ramino ir bandė įkalbėti, kad mums pavyks sugrįžti leidžiantis žemyn po mažytį žingsnelį. Atrodo, kad visą amžinybę. Nors drebėjo rankos ir kojos, vis dar trūko oro, reikėjo priimti sprendimą ir žengti pirmą žingsnį, juk likti čia ant kalno visą likusį gyvenimą negalėjau. Negaliu pasakyti, kad tik pirmas žingsnis buvo baisiausias, jų buvo kelios dešimtys, bet galų gale man pavyko.
Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau taip išsekusi tiek fiziškai, tiek emociškai. Tačiau jau kelintą dieną mąstau, ką man davė ši patirtis ir ko iš jos galima išmokti. Viena iš minčių, kuri sukosi galvoje kaustant baimei – “negaliu patikėti, kad esu tokia bailė”. Ką suvokiu dabar, tai kad baimės jautimas manęs nedaro baile. Tai yra būsena tuo metu, ji man neužklijuoja etiketės kaip žmogui, ir jeigu aš tą jausmą jaučiu tuo metu, vadinasi, jis man reikalingas ir kažką man gero duoda.
Kita įžvalga, kurią sau pasiėmiau, kad mano mintis, jog neturiu kitos išeities, per daug bijau, jog judėčiau į vieną ar kitą pusę, todėl liksiu štai čia, prisiplojusi prie uolos, yra aktuali daugeliui gyvenimo situacijų, tik jų aplinkybės yra nebūtinai tokios ekstremalios fiziškai. Pvz, bijau išeiti ir nemėgstamo darbo, nes priėmus tokį sprendimą laukia nežinomybė, bijau ir likti nemėgstamame darbe, nes tiek emocinė, tiek fizinė sveikata nuo to kenčia. Taip ir lieku “prisiplojusi prie uolos”, šiuo atveju prie nemėgstamo darbo, nes bijau. O galbūt bijau nutraukti beviltiškus santykius, nes vienatvė dar baisiau, bet ir toliau tęsti nebegaliu. Tad lieku įsikabinusi to akmens.
Kalnuose privalėjau priimti sprendimą – judėti arba aukštyn, arba žemyn, nes kitaip tiesiog negalėjo būti. Tačiau vis galvoju, o kodėl kitose gyvenimo situacijose mes pasirenkame likti “pakibę”, vis randame pateisinimų savo neveikimui ir leidžiame baimei imti viršų? Kuo ilgiau nejudame, tuo daugiau laiko turime baimei kurstyti ir blogiausiems scenarijams kurti.
Kviečiu ir jus pagalvoti, kokios uolos įsikibę laikotės jūs ir ką taip bijote paleisti. Ir svarbiausia, kviečiu atsakyti į klausimą, o kiek dar laiko norite ten pasilikti?
Su linkėjimais augti,
Dovilė
Jūsų mastymo partnerė online, Prancūzijoje (Savoie), Šveicarijoje (Ženevos regione)
linkedin.com/in/dovile-rodziute